Dainius Paukštė,
LSDS pirmininko pirmasis pavaduotojas
2012-05-10
http://paukštė.lt/
Tampame chameleonų kraštu?
Nors „Lietuvos balso“ konkursas dar ir nesibaigė, bet pirmieji jo rezultatai patvirtino seną tiesą: Lietuva - tikras švogerių kraštas. Tautiečiams suteikta teisė balsuojant rinkti konkurse dalyvaujančius dainininkus, manau, patyrė visišką fiasko ir pašiurpino dainininkų mokytojus: talentingiausi dainininkai iš konkurso išmesti, o blogesni triumfuoja. Dainininkų mokytojams savo sumišimą teliko slėpti rankomis susiėmus galvas: sudužo jų galimybės parengti tikrus konkurso nugalėtojus, o talentai prarado savo svajones ir šansus užkariauti sceną. Daugiausiai balsuota už tuos, kurie daugiau dėmesio skyrė viešiesiems ryšiams, nei sunkiam darbui prie mikrofono. Kokia tokios „pergalės“ vertė, kai apgauni pats save? Priminsiu, kad anksčiau vykusio šokių konkurso nugalėtojo laurus yra „nuskynęs“ ir medinis bankininkas, vėliau dar sugebėjęs tapti ir krepšinio veteranų pasaulio čempionu, o dabar, įkūręs savo partiją, siekia prie pinigų galios prisidurti dar ir politinę įtaką... Kas atsitiko Lietuvai?
Tokie balsavimo rezultatai nėra jau tokie nekalti, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jie rodo, kad balsuotojams trūksta ne tik muzikinio išsilavinimo, bet ir žmogiškosios išminties bei suvokimo, jog ir kitų atliekamą darbą reikia vertinti realiai, kad nuo tokio pobūdžio emocijų kaip „myliu arba nekenčiu, balsuoju iš keršto arba, kad draugas paprašė“ prasideda asmeninė savigriova, kuri vėliau persiduoda ir į kitas viešojo gyvenimo sritis.
Štai politika. Rinkimai – tai tikrai ne grožio, dainavimo ar šokių konkursas – tai žymiai rimtesnis dalykas, nors jam atlikti reikia daug mažiau laiko (nueiti į rinkimų apylinkę ir balsuoti) nei valandų valandas tūnoti prie televizoriaus, spaudant telefono mygtukus. Pavyzdžiui, rinkimų į Seimą pasekmė – savęs ir savo svajonių, savo šeimos gerovės patikėjimas ketveriems metams (tiek laiko trunka kadencija) politikams, už kuriuos balsavai. Per daugiau nei du dešimtmečius buvo daug rinkimų. Ar atidavėm balsą pasidomėję, už kokią partiją balsuojam? Ar ji užtikrins mums darbą ir orų atlyginimą? Ar gausi, jeigu dirbsi, ligos atveju išmoką ar bedarbio pašalpą? Ar vaikai galės nemokamai mokytis ne tik mokyklose, bet ir universitetuose, ar kūdikiai turės pakankamai ikimokyklinių įstaigų, kad jų tėvai galėtų dirbti? Pagaliau, kaip ta politinė jėga reaguos į jūsų kritiką ir pastabas, jeigu tokias turėsime?
Partijos, esančios Seime yra daug gudresnės nei TV, organizuojanti kokį konkursą. Per du dešimtmečius valdžioje buvusios partijos Lietuvą pavertė džiunglėmis. Jos (partijos), tarsi chameleonai, išmoko vilioti rinkėjus ir jiems įtikti, išmoko keisti savo odos spalvą. Sunku patikėti, bet tiesa ta, kad Lietuva jau 20 metų yra valdoma vien dešiniųjų politinių jėgų. Tai būtų visai normalu, jeigu Lietuvos žmonės gyventų kaip kokie pasiturintys šveicarai. Bet dabar gyvename paradokse: vergai balsuoja už savo vergvaldžius ir paskui pyksta (ne ant savęs!) ant valstybės, kad juos visaip išnaudoja ir niekas jų negina.
Štai, kad ir beveik milijoninė pensininkų armija. Dauguma jų, tarsi viskuo aptekę milijonieriai savo balsus rinkimuose dažniausiai atiduoda laisvosios rinkos ir stambaus kapitalo atstovams - Tėvynės Sąjungai – Lietuvos konservatoriams, t.y. klasikinės dešinės atstovams, o paskui stebisi: darbo rinka liberalizuojama, darbo vietų mažėja, vaikai emigruoja, pensijos mažėja, su jais niekas nesiskaito, nedarbas išaugo, Sodra konvulsijose, valstybės skola taip šovė į viršų, kad ir karstui nebelieka. Štai ir dabar, matyt, džiaugiasi, kad pensijos bus grąžintos į prieškrizinį lygį. Ir nesvarbu, kad ne BVP augimo, o naujai paimtų paskolų sąskaita... O kaip vertinti šių metų vyriausybės vadovo metinę ataskaitą? Manau, vienintelis teigiamas jos dalykas: kaimyno kūdikis užmigo, manydamas, kad klauso sekamos pasakos.
Konservatorių koalicijos partneriai - liberalų partijos – jaunesnės savo narių amžiumi, todėl ir aktyvesnės. Jų dvasinis vadovas – laisvosios rinkos institutas, todėl nenuostabu, kad tai tikri monopolistų ir kapitalistų, neturinčių jokių socialinių skrupulų, draugai. Ypač gerą gyvenimo pamoką per šią kadenciją turėjo išmokti jaunimas, kurio balsais šios dvi partijos išgrindė sau kelią į Seimą. Mokamo aukštojo mokslo įvedimas – tarsi paminklas liberalų valdymui ir tamsus palikimas, stipriai pakeisiantis Lietuvą. Nesusimąstę balsuodami, dabar nesusimąstydami renkasi universitetus vakaruose, kur pigiau ir kokybiškiau moko. O kur dar liberalų bandymai privatizuoti Sodrą, pastangos siaurinti ir privatizuoti viešąjį sektorių, valstybės tarnybos griovimas, išaugusios teismų, prokuratūros ir teisingumo problemos? Šių partijų apsirūpinimas teisėtais ir neteisėtais pinigais rinkimams tapo parodomąja pamoka „neverslioms“ partijoms ir rinkėjams.
Daugiau nei dešimtmetį valdžios vairą savo rankose yra laikiusi LSDP. Tai tikrų tikriausia partija chameleonas, išbandžiusi visų vaivorykštės spalvų gamą. Save ji priskiria kairiosios politikos sparnui, bet, kai gauna teisę pavairuoti valstybę, vykdo dešiniosios pakraipos politiką. Viena kalba, kita daro, o trečia galvoja – kuo ne chameleonas? Jokių rinkiminių pažadų vykdymo. Nepadorūs pajamų skirtumai, visiškas socialinio teisingumo ignoravimas, solidarumo naikinimas, Lietuvos turto privatizacijos – tik nedidelė šios partijos „pasiekimų“ dalis. Kartais dešinieji konservatoriai, priimdami politinius sprendimus, būna žymiai kairesni nei „kairioji“ LSDP.
Įdomus ir Darbo partiją įprasminantis chameleonas. Šiandieną jo spalva mėlyna – juk įsitvirtinta reitingų viršūnėje. Bet, ko gero, šiam chameleonui iš pradžių turėtų rūpėti išvengti pilkai dryžuotos spalvos, derančios prie valstybinių namų grotų. Šios partijos vadovai aiškina, kad Darbo partijos byla, jau kelintus metus esanti teisme (juk 20 mln. nuslėpta nuo valstybės), Lietuvos žmonėms nebeįdomi. Tik nepaaiškina kodėl? Ar todėl, kad bandoma tiek užvilkinti bylą, jog įsigaliotų senaties terminas ar todėl, kad „žino, kaip daryti“? Viskas panašu į tai, kaip anksčiau, kai buvo žadėta Lietuvos žmonėms sukurti rojų, vadovaujantis vienetukų programa. Šis pavyzdys tik įrodo kokios vertės yra mūsų politinė sistema, jeigu nebaudžiamai šalia sugyvena šešėliniai pinigai ir politika. Spalio mėnesio rinkimai bus geras testas rinkėjams: mėlynuosis ar dryžuosis jiems akyse?
Paskutinė biudžetinė partija Seime – „Tvarka ir teisingumas“. Jeigu jie – tokia tvarka ir teisingumas, kaip vadovavimo Vilniaus savivaldybei laikais, tai geriau nereikia: ir STT, ir FNTT patrūks nuo darbo. Šis partinis chameleonas, kiek pamenu, paskelbęs karą tuo metu valdžiusiam politiniam drakonui, dabar, kaip toje Rytų pasakoje, tapo panašus į jį patį. O dar partijos pirmininkas, lyg iš pelenų atgimęs feniksas, tuoj pat siūlosi esamą Konstituciją pakeisti į tiesioginį tautos valdymą. Gal vis tik nereikia, nes tuo susigundyti gali tik avantiūristai ir anarchistai? Pagailėkim savęs ir valstybės.
Nepaprastai sudėtinga žmonėms išsirinkti jiems tinkančias politines partijas, nes per visą šį laikotarpį rinkėjai taip ir nenubaudė nei vienos juos apgavusios politinės jėgos. Per 22 metus patikimų partijų ar politinių jėgų atranka taip ir nebuvo pradėta. Kiekvienas rinkėjas turėtų savęs paklausti: ar išlaikys dar vieną 4 metų kadenciją jis, jo šeima ir valstybė, jeigu vėl ateis panašios kaip ir iki šiol šalį valdžiusios politinės jėgos? O gal jau šių metų spalį rinkėjai privalės pasirinkti kažką naujo? Tik nesakykite, kaip tie susireikšminę politologai, kad daugiau nėra už ką balsuoti...
Bėda ta, jog Lietuvoje beveik nėra nepriklausomų politologų. Visi tarnauja kuriai nors juos maitinančiai politinei jėgai. O tai labai trukdo augti ir vystytis pilietinei Lietuvos visuomenei. Todėl politologai, kaip ir apklausas organizuojančios agentūros, ne informuoja visuomenę, o akivaizdžiai formuoja ir perša jai konkrečių politinių jėgų užsakytą nuomonę. Čia žmonėms nepadeda ir žiniasklaida, nes jos savininkai taip pat yra tendencingi ir savo priemonėse skelbia tik jų palaikomų politinių jėgų nuomonę. Seiminės partijos, pasipildžiusios biudžeto lėšomis, nesivargina: tikisi, kad jų pasamdytos viešųjų ryšių kompanijos, rinkėjams taip nupudruos smegenis, jog galvoti už ką balsuoti tiesiog nereikės.
Visuomenė yra palikta pati sau ir padėti gali tik pati sau. Domėjimasis politika, pilietinis aktyvumas ir įsitraukimas į visuomeninę veiklą, politinio išprusimo gilinimas, dalyvavimas mitinguose ir kitose pilietinėse akcijose gali rinkėjus mobilizuoti ir dar iki šių metų spalio padėti susivokti, ką rinktis ir už ką atiduoti savo balsą. Ne veltui valdantieji imasi priemonių, kad ateinantys rinkimai nieko nepakeistų ir prie valstybės vairo liktų tie patys Seimo ir biudžetiniai politikai. To įrodymas - Prezidentės iniciatyva priimta nauja Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo įstatymo redakcija, diskriminuojanti neparlamentines partijas. Dabar gi viskas daroma, jog visuomenininkai „Už teisingumą Lietuvoje“, pradėję šventą darbą – visuomenės švietimą, teismo būtų nuteisti. Kad kitiems būtų pamoka. Ką gi, dabar visuomenės rankose atsakomasis ėjimas, nes jai reikalingi ne tik skaidrūs, bet ir teisingi rinkimai.
J.Valatka, LSDS valdybos narys
2012-05-07
Kieno interesams tarnauja liberalai?
Prasidėję debatai dėl suskystintų dujų terminalo projekto būsimiems dujų vartotojams atskleidžia valdančios koalicijos partijų požiūrį į projekto esmę.
Kai kada susidaro įspūdis, kad nemenka dalis valdančiųjų nesupranta arba, dar tiksliau, dėl aiškiai neįvardijamų priežasčių nenori suprasti kam gi tas terminalas iš viso reikalingas. Tiems kas Lietuvoje vartoja dujas lyg ir viskas aišku – terminalas reikalingas tam, kad galima būtų dujų tiekėjams sudaryti konkurenciją, kuri lemtų kiek įmanoma mažesnes dujų kainas įvairiausių sferų vartotojams. Tokią situaciją būtų galima užtikrinti tik vienu atveju – terminalą privalo valdyti tik maža kaina suinteresuotų vartotojų absoliučiai kontroliuojama institucija, mūsų atveju – valstybė.
Skeptikas galėtų pasakyti, kad vartotojai kol kas Lietuvoje nekontroliuoja valstybinių institucijų. Tačiau tokia galimybė visada yra, ji įtvirtinta Lietuvos Konstitucijoje, todėl terminalo akcijos visu šimtu procentų privalo būti valstybės nuosavybėje.
Suprasdami, kad be dujų Lietuva artimiausioje ateityje tikrai neišsivers, norintys pasipelnyti labai lengvame dujų biznyje bando įvairias galimybes čia įsitvirtinti. Vienas iš būdų yra tai ką siūlo liberalai. Jie siūlo 20 proc. akcijų leisti įsigyti kažkokiam dar galutinai neįvardintam privačiam kapitalui, nors jis toks būna tik iki tam tikro laiko. Po to jis tampa labai kažkam artimu ir realiu. Tokiu būdu, jeigu valstybei, tai yra vartotojams, atstovaujantys valdininkai, dirbantys terminalo valdymo organuose, tikrai atstovaus vartotojų interesams ir sieks mažiausios dujų kainos, kita dalis akcininkų, atstovaujančių privačių investuotojų interesams, sieks priešingo rezultato – kuo didesnių kainų ir didesnio pelno savoms reikmėms. Atitinkamai terminalo tiekėjų sąrašas gali būti pakankamai mažas su vartotojams mažiausiai priimtinomis kainomis. Įvertinant tai, kad mūsų valdininkus gana lengva nupirkti, privataus kapitalo įsileidimas tolygus terminalo projekto esmės sužlugdymui. Turėsime terminalą, bet neturėsime konkurencingų dujų kainų.
Dabartinės valdžios proteguojama taip vadinama valstybinio ir privataus kapitalo partnerystė naudą duoda tik vienai pusei – privačiam kapitalui, suprantama kitos pusės, tai yra dažniausiai paslaugų vartotojų arba mokesčių mokėtojų sąskaita. Matyt ne veltui, nežiūrint kelių bandymų, šis Seimas nesugebėjo savęs paleisti. Per daug neaiškių ir nenaudingų Lietuvos žmonėms, tačiau matomai kažkam labai reikalingų sprendimų dar reikia priimti. Galbūt savotiškas įstatyminis filtras - Prezidentūra bus ta užkarda, kuri sugebės apginti daugumos Lietuvos žmonių interesus. Tuo norisi tikėti, tačiau ar tai realu pamatysime netolimoje ateityje.
