Arvydas Akstinavičius, LSDS pirmininkas
2012-01-23
Ačiū valdžiai, kad ateina rusų bankai
Islandija, atsisakiusi valstybinių bankų, po keleto metų patyrė skaudžius ekonominius, finansinius, socialinius sukrėtimus. 2011 m. lapkričio viduryje, žlugus „Snorui“, finansų ministrė I.Šimonytė pareiškė: „Aš netikiu valstybiniais bankais, netikiu, kad valstybinį banką gali skaidriai ir tinkamai tvarkyti valstybė“. Normalioje ES šalyje asmuo su tokia pozicija negalėtų užimti finansų ministro posto. Deja, Lietuvoje olimpinė ramybė ir kapų tyla. Seimo opozicija net nepagrąsino I.Šimonytei interpeliacija. Ramybė ir tyla greičiausiai reiškia ne ką kita, o tai, kad vadinamoji parlamentinė opozicija mąsto panašiai ir elgtųsi taip pat.
Lietuva, neturėdama valstybinio komercinio banko, tik parodo, kad yra Europos Sąjungos provincija. Dėl to kenčia pati valstybė, jos gyventojai, taip pat ir verslas. Valstybinio banko poreikis akivaizdus buvo dar prieš krizę. „Snoro“ griūtis ne tik dar kartą patvirtino jo būtinumą, bet ir sudarė galimybę valdžiai pradėti kurti valstybinį banką, panaudojant dalį „Snoro“ infrastruktūros, darbuotojus ir pan. Juk bankroto procedūra brangiai kainuos ir sunkia našta guls ant mokesčių mokėtojų pečių. Deja, užuot ėmusi stiprinti valstybės finansinius ekonominius pamatus, valdžia, finansų ministrės I.Šimonytės lūpomis, išreiškė nepasitikėjimą valstybe. Kad tai nedovanotina valdžios klaida, patvirtina ir įrodo pasaulio patirtis, atsakingi, išsamūs vertinimai bei analizės. Beje, dar 2009 metais, atsakydamas į LSDS pasiūlymą steigti valstybinį komercinį banką, Lietuvos banko valdybos narys A.Misevičius, pripažindamas, jog „naujo banko steigimo, o juo labiau parengimo pilnaverčiam funkcionavimui procesas būtų brangus ir ilgai trunkantis“, konstatavo, kad „po kelerių metų galima tikėtis visaverčio naujo banko funcionavimo ir nenuostolingos veiklos“.
Kaip sakoma, šventa (šiuo atveju pelninga ir naudinga) vieta tuščia nebūna. Dar 2011 m. pavasarį buvo skelbiama, kad valstybei priklausantis Rusijos „Sberbank“ ir kiti rusų bankai „neslepia planų, atsiradus gerai progai, Rytų ir Centrinėje Europoje pirkti nuo užsitęsusios krizės dar neatsigavusius bankus, ypatingą dėmesį skiriant būtent Baltijos šalims“.Tuomet Lietuvos bankų asociacijos prezidentas S.Kropas teigė, jog tokį rusų atėjimą „reiktų sekti pro didinamąjį stiklą“. Anot jo, esama įtarimų, kad bankai nurodymus plėstis vakarų kryptimi yra gavę „iš valdžios“. Tačiau toks S.Kropo perspėjimas tada negąsdino Lietuvos banko valdybos pirmininko V.Vasiliausko, kuris pasisakė už naujų bankų atėjimą į mūsų šalį. Nors Lietuva dabar išgyvena skaudžias būtent rusiško kapitalo banko „Snoras“ griūties pasekmes, tačiau tai irgi negąsdina nei finansų ministrės I.Šimonytės, nei paties premjero A.Kubiliaus. Ir perspėjimai jiems nė motais.
Rusija – Lietuvos kaimynė ir ekonominis bendradarbiavimas su ja neišvengiamas ir būtinas. Gal tokia abejinga pozicija tiek finansų ministrė, tiek premjeras stengiasi išlaikyti gerą partnerystę su rusais, vardan Lietuvos verslo interesų? Dar pavasarį, kuomet buvo kalbama apie Rusijos bankų ketinimus ateiti į mūsų šalies rinką dalis Lietuvos verslininkų, kuriems būtent tenka nemažai bendradarbiauti su rytų kaimyne akcentavo, kad svarbiausia yra banko patikimumas, stabilumas, patrauklūs tarifai. Jų teigimu Rusijoje daug mažiau stabilumo, jie daugiau rizikuoja. Anot Lietuvos verslininkų, rytų bankai siūlo pigesnes paslaugas, tačiau pigumas yra santykinis, nes naudojamasi galimybe dempinguoti ir t.t. Taigi, pasirodo, tokia valdžios pozicija, leidžianti ateiti rusų bankams, nėra svarbi ir gyvybiškai būtina Lietuvos verslui. Jei valdžia taip atvirai ignoruoja ir net smerkia valstybinio banko įkūrimą, sudarydama visas galimybes ateiti Rusijos bankams, nors tai nėra Lietuvos valstybės, žmonių ar verslo interesas, tai kyla logiškas klausimas – kam tuomet tarnauja valdžia?
Šiuo metu, neesant valstybinio banko, bankininkystės sistema, grįsta užsienio bankais, nepatiria rimtesnės konkurencijos. Tai reiškia, kad įkainiai ir toliau neatitiks vartotojų, ekonomikos interesų, o milžiniški pelnai, gaunami Lietuvos sąskaita, iškeliaus užsienin. Akivaizdu, jog dėl neatsakingos Lietuvos valdžios politikos turėsime problemų ir skaudžių pasekmių ateityje. Beje, islandai atkūrė valstybinius bankus ir pamažu jau stojasi ant kojų.
Tomas Bakučionis, LSDS pirmininko pavaduotojas
2012-01-23
Seniūnijų naikinimas – šaltasis biurokratinis karas prieš miestiečius
Sausio 17-ąją Vilniaus meras Artūras Zuokas paskelbė, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybai po savaitės bus teikiamas svarstyti seniūnijų pertvarkos planas pagal kurį iš šiuo metu esančių 21 seniūnijų ketinama palikti 5, esančias toliausiai nuo miesto centro, bei įsteigti 11 biurų, kuriuose dirbs savivaldybės departamentams atskaitingi darbuotojai, teikiantys paslaugas gyventojams.
Manau, kad šis mero planas Vilniui gresia ne kuo kitu, kaip dar didesne miesto bendruomenių ir miestiečių atskirtimi nuo miesto valdžios stiklo bokšto, atitinkamai blogesniu miestiečių interesų atstovavimu, kas savo ruožtu suponuos ir dažnesnius piliečių teisių ir teisėtų interesų pažeidimus.
Meras šią miesto valdymo pertvarką argumentuoja tuo, jog esą seniūnijos šiuo metu realiai vykdo tik 4 iš 20 įstatymuose numatytų funkcijų ir neretai jos tėra laiškanešiai, perduodantys gyventojų prašymus departamentams, po pertvarkos aiškias atsakomybes turintys biurų darbuotojai iš karto galės spręsti vilniečių problemas, geriau prižiūrės teritorijas, užtikrins taisyklių laikymąsi, savivaldybės biudžetas sutaupys 1,2 mln. litų, bus atlaisvinta per 1600 m2 patalpų.
Manau, kad šie mero argumentai yra daugiau nei silpni.
Visų pirma jokios kritikos neatlaiko mero teiginys, kad seniūnijos šiuo metu realiai vykdo tik 4 iš 20 įstatymuose numatytų funkcijų, ir kad naujai įsteigtų biurų darbuotojai, esą, iš karto spręs vilniečių problemas. Tenka priminti, kad pagal dabar veikiantį Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnį seniūnijos yra savivaldybės administracijos filialai, veikiantys tam tikroje teritorijoje, todėl miesto valdžiai tikrai niekas netrukdė ir netrukdo skirti seniūnijoms realiai vykdyti tas funkcijas, kurias joms numato įstatymas. Be to, tas pats įstatymo straipsnis numato savivaldybės tarybos teisę nustatyti seniūnijoms perduodamas juridinio asmens (savivaldybės administracijos) funkcijas. Pastebėtina, kad nuo 2000 metų, kai Artūras Zuokas pirmą kartą tapo meru, seniūnijų vaidmuo Vilniaus mieste nuolat mažinamas vis labiau ribojant tiek jų biudžetus, tiek jų atliekamas funkcijas jas vis labiau centralizuojant.
Antra, miesto valdžia teigia, jog pagal lapkritį atliktas apklausas, neva 60 procentų vilniečių nežinantys, kur yra jų gyvenamosios vietos seniūnija. Visų pirma, neaišku, kas, kaip ir kokias konkrečiai apklausas atliko, kaip ir neaiškus šių apklausų reprezentatyvumas. Kita vertus, pagal iki šiol galiojančią tvarką, asmenys, kurie nori deklaruoti savo gyvenamąją vietą, tai gali padaryti kaip taisyklė, tik savo seniūnijoje. Todėl sunku patikėti, kad net 60 –iai procentų nuolatinių Vilniaus gyventojų niekada nebūtų tekę to daryti, tarsi jie būtų kokie benamiai. Tad miesto valdžios vyrai, švelniai tariant, pučia miglą.
Trečia, miesto valdžios skaičiavimai, kiek žadama sutaupyti ir atlaisvinti patalpų, panašu į dar vieną fikciją, nes ketinamiems steigti biurams taip pat reikės patalpų, kuriose turės būti įdarbinami iš esmės tie patys etatiniai darbuotojai kaip ir dabar veikiančiose seniūnijose, išlaikomi iš to paties Savivaldybės biudžeto. Jeigu miesto valdžios ketinimai iš tiesų būtų nuoširdūs, pagrįsti tegu ir klaidingais įsitikinimais, būtų naikinamos ir likusios penkios – Verkių, Naujosios Vilnios, Panerių, Grigiškių ir Naujininkų seniūnijos, o vietoje jų steigiami tokie patys biurai. Dabar valdžios planai su logika prasilenkia dar ir dėl to, kad pagal gyventojų skaičių paliekamos seniūnijos yra mažesnės negu tos, kurios naikinamos. Antai didžiausios iš naikinamų seniūnijų – Antakalnio teritorijoje šiuo metu pagal įvairius šaltinius gyvena nuo 43 tūkst. iki 47 tūkst. gyventojų, tuo tarpu gyventojų skaičius Grigiškių seniūnijoje sudaro apie 12000, Naujininkų – apie 34000, Naujosios Vilnios – apie 33000, Panerių – apie 9000, Verkių – apie 30000. Pagal Artūro Zuoko planą tokios teritorijos kaip Naujamiestis (27000 gyventojų), Rasos (13000 gyventojų), Senamiestis (21000 gyventojų), Šnipiškės (20000 gyventojų), Viršuliškės (16000 gyventojų) ir Žvėrynas (13000 gyventojų) lieka apskritai ir be seniūnijų, ir be biurų. Tad apie tinkamą gyventojų interesų atstovavimą, apie miesto valdžios atskaitomybę miestiečiams, viešųjų paslaugų prieinamumą toliau neverta net diskutuoti.
Verčiau paanalizuokime, kokie tikrieji šio plano „chuligano“ motyvai, kokių tikslų iš tiesų siekiama. Atlikus mini tyrimą „kas yra kas“, kyla labai pagrįstos prielaidos, kad paliekamose penkiose seniūnijose seniūnais dirba būtent A.Zuoko aplinkos ir jam lojalūs žmonės arba A.Zuoko koalicijos partnerių Lenkų rinkimų akcijos deleguoti politikai. Antai Grigiškių seniūnas Leonard Klimovič per paskutinius Savivaldos rinkimus Vilniuje „Valdemaro Tomaševskio bloko“ sąraše buvo įrašytas 56-u numeriu. Dar 2011 metų rugsėjo mėnesį apie seniūnijų naikinimo planą rašė „Vilniaus diena“, pastebėdama, kad „seniūnijų vadovai būsimą reformą komentuoja labai atsargiai, o dar dažniau visiškai atsisako kalbėti – siūlo kreiptis į savivaldybės Viešųjų ryšių skyrių, kuris neva jų nuomonę ir žino geriausiai. Atsisakė šiuo klausimu kalbėti palyginti neseniai Naujosios Vilnios seniūnu tapęs Jurijus Gridiuško ir ilgametis Verkių seniūnas Vaclavas Gulbinovičius.“
Vertinant šias aplinkybes, įtariu ir prognozuoju, kad A.Zuokas, prisidengdamas miesto teritorijų valdymo pertvarka, į vietoje panaikintų seniūnijų įsteigtus biurus susodins savo aplinkos žmones. Turbūt nereikia aiškinti, kokiu tikslu tai būtų daroma. Juk A.Zuoko įsteigta politinė organizacija „TAIP“ turi ambicijų ateinantiems Seimo rinkimams. Tad A.Zuoko politinei kontorai savo rinkimų kampanijai būtų labai patogu „tyliai“ pasinaudoti šia nauja biurokratine infrastruktūra.
Dar viena regima priežastis – A.Zuoko noras savo interesams pajungti ir suvaldyti vis aktyviau Vilniuje veikiančias ir besikuriančias teritorinės bendruomenes. Šį motyvą išduoda tai, kad planuojamuose įsteigti biuruose numatytas ir bendruomenių veiklos koordinatoriaus etatas. Situacija Vilniuje išties gerokai pakito, lyginant su ta, kuri buvo per pirmąją A.Zuoko merystės kadenciją – bendruomenės sustiprėjo. Apie tai buvau rašęs dar 2011-ųjų pavasarį, kai A.Zuokas trečia kartą tapo meru. Stiprėjančios bendruomenės A.Zuoko aplinkai yra nepalankios ir dėl energetikos ūkio situacijos. Akivaizdu, kad A.Zuokas puikiai supranta, kad organizuotos bendruomenės, būdamos registruotais juridiniais asmenimis, sugebės daug veiksmingiau pasipriešinti tiems procesams, kurie dabar vyksta Vilniaus energetikos ir miesto ūkyje – turiu omeny skandalą su šildymo kainomis ir ne mažiau skandalingesnę kai kurių daugiabučius namus administruojančių įmonių veiklą (turbūt suprantate – kurių). Suvaldžius, o tiksliau užvaldžius miesto bendruomenes, keliai į Seimą A.Zuoko aplinkai ir tuo pačiu jo proteguojamų verslo struktūrų lobistams bus ženkliai palengvinti.
Taigi, Vilniuje bandoma įdiegti iš esmės tą patį oligarchinį valdymo modelį, koks jau yra įdiegtas visoje valstybėje. T.y. išteklių ir galios koncentravimas grupės draugų rankose ir kišenėse.
Tuo tarpu demokratinėse valstybėse jau seniai buvo suprasta, kad vietos savivaldą reikia stiprinti, didinant ir plečiant vietos gyventojų atstovavimą, o tai įmanoma padaryti tik mažinant savivaldybių teritorijas, t.y. didinant savivaldybių skaičių arba kuriant kelių lygmenų decentralizuotą savivaldos sistemą, kur seniūnijos turi tapti vieno lygmens savivalda su savarankiškai įgyvendinamomis savivaldos teisėmis, su vietos biudžetu, savarankiško juridinio asmens statusu, vietos gyventojų tiesiogiai renkamais organais (seniūnu, vietos bendruomenių taryba). Pagal tokius principus Vilniuje su visomis apylinkėmis turėtų atsirasti ženkliai daugiau seniūnijų, turinčių savivaldumą. Kai kuriais vertinimais tokių seniūnijų galėtų būti apie 50 ir daugiau, apimant ir atokesnius Vilniaus priemiesčius.
Nors apie tokį modelį įvairūs politologai bei visuomenininkai kalba jau gal dešimtmetį, tačiau Seimas šiuo klausimu lieka it nepajudinama tvirtovė, akylai sauganti vietinių meriukų-karaliukų ir kunigaikštukų interesus.
Taigi, gerbiamieji vilniečiai, jei dar kas nesupratote, karas prieš mus jau prasidėjo. Tai yra šaltasis biurokratinis karas, pereinantis gal jau į baigiamąją fazę, pasitelkiant viešuosius ryšius, manipuliacijas, nesibodint melavimo, pagąsdinimų ir apgavysčių. Deja, bet galime už tai padėkoti ir įstatymų leidėjui – Seimui, kuris sudarė visas teisines prielaidas ir Vilniaus valdžiai į rankas įteikė visą arsenalą biurokratinių ginklų. Tad kova bus sunki, bet jei dar nepraradome paskutinių pilietinės savigarbos likučių, kovoti privalome, priešingu atveju, vaikai ir anūkai mums šito neatleis!
Dainius Paukštė,
LSDS pirmininko pirmasis pavaduotojas
2012-01-19
http://paukštė.lt/
Kaip atrodo kelias į politinę skerdyklą?
Tuo metu, kai dėl suklastotų rinkimų rezultatų subruzdo Rusijos žmonės, valdžia nedelsdama ėmėsi žingsnių: pradėta kalbėti apie varžtų atleidimo politiką – bus registruojamos visos norinčios įsiteisinti partijos, o rinkėjams atsiras daugiau pasirinkimo galimybių.
Lietuvoje, tylint visuomenei – atvirkščias procesas. Iki šio laiko Lietuva pasauliui atrodė demokratiška su daugiapartine sistema. Nors iš tiesų pačios demokratijos čia tebuvo tik trupiniai. Kalbu apie dešimties metų patirtį, kurią sukaupiau būdamas neparlamentinėje partijoje. Nepastebimai Lietuvos versle įsitvirtinęs monopolis buvo perkeltas ir į politinę sistemą. Parlamentinės partijos, sudarančios tik dalį politinės sistemos, begėdiškai savinosi visai politinei sistemai skirtas biudžetines lėšas. Tokia įstatymais įteisinta „politinė demokratija“ iš anksto pasmerkė vienas partijas ir dominuojančiomis pavertė parlamentines. Tikroji partijų kova dėl idėjų ir rinkėjų balsų virto parodija: gyvendamos tik iš savų lėšų ir norėdamos dalyvauti rinkimuose, už parlamento ribų esančios partijos turėjo lygiai taip pat, kaip ir seiminės, mokėti Vyriausiajai rinkimų komisijai visus užstatus – ir už rinkimų sąrašą, ir už kiekvieną dalyvaujantį kandidatą vienmandatėje apygardoje... Paskaičiuokim: už sąrašą – 10 VDU (iki 2008 m. – 20 VDU), už dalyvavimą 71 vienmandatėje apygardoje – 71 VDU. Taigi, dabar, pakeitus įstatymus, partija norinti dalyvauti Seimo rinkimuose privalo turėti bent 170 000Lt. (anksčiau reikėdavo apie 200 000 Lt). Ir štai tuomet neparlamentinės partijos staiga tapo „mažosiomis“ partijomis, nes dėl lėšų stygiaus nesugebėdavo „padengti“ visų apygardų. Taip dingdavo balsai ne tik vienmandatėje apygardoje, bet ir balsai, kuriuos rinkėjai skirdavo sąrašui. O juk dar reikėjo lėšų agitacijai, straipsniams, radijui ir TV. Taip iš ubago (neparlamentinių partijų) neraudonuojant buvo atimta ir lazda, nes sumokėtas užstatas buvo negrąžinamas. Tikras paradoksas: vėliau, iš neparlamentinių partijų surinkti pinigai, biudžetinių lėšų pavidalu buvo atiduodami ir taip pinigais aptekusioms seiminėms partijoms. Taip ubagai maitino ponus: kaip gyvenime, ekonomikoje, taip ir politikoje...
Ar to nematė ir iki šiol nemato politikai, politologai, masinės informacijos priemonės, Prezidentė? Juk politinės konkurencijos nebuvimas ir politikoje įsitvirtinęs monopolis atvedė šalį į balą, kurioje šiandieną sėdime visi.
Tačiau tai, apie ką dabar rašau – tik pinigai. Svarbesnės už juos yra idėjos ir pasiūlymai, kurie nebuvo išgirsti bei apsvarstyti, o jeigu ir buvo nusirašyti, tai realizuoti arba kreivai, arba nepilnai. Dabartinę neparlamentinių partijų situaciją galima palyginti su avimis, kurioms per kiekvienus rinkimus sotūs politikai ir valdžia „nukirpdavo“ vilną, iš kurios nesugebėdavo net normalių rūbų pagaminti.
Bet, pasirodo, mūsų Prezidentei bei valdantiesiems ir šito maža. Padarytos partijų finansavimo įstatymų pataisos, paliekant tvarką, kuri yra nustatyta dabar, skiriant biudžetines lėšas kaip paramą politinėms partijoms, neparlamentines partijas, tarsi avis, tiesiogiai nukreipia į gyvulių skerdyklą. Šį kartą vilnos jau nepakanka – norisi ir mėsytės...
Mes, neparlamentinės partijos, labai gerai suvokiame, kad šie rinkimai yra ir mums, ir rinkėjams – paskutiniai, kuriuose dar galimas pasirinkimas. Vėliau – jo paprasčiausiai neliks. Kokia gali būti išeitis?
Mažiau politinius įvykius stebintis, mums – Lietuvos socialdemokratų sąjungai (LSDS) pasakytų: tai junkitės su LSDP. Iš tikrųjų, dviejų socialdemokratinių partijų Lietuvoje nereikėtų, jeigu jos abi vykdytų socialdemokratams priderančią politiką. Deja, vis labiau tenka įsitikinti, kad LSDP – ne socialdemokratai, o nomenklatūrinė partija, laukianti revanšo ir dar valstybei pačiu nepalankiausiu būdu: kol valdžia pati nukris į rankas. Dvylika iš dvidešimties metų ši partija buvo valdžioje. Kiek socialdemokratinių idėjų ji įgyvendino ir paliko po savęs? Jeigu jie būtų tikri socialdemokratai, jiems būtų svarbu, kad į valdžią ateitų tikri socialdemokratai, nežiūrint į pavardes ar nuopelnus šiai partijai. Jiems svarbus būtų ir socialdemokratų patriarcho St.Kairio credo: „kas gera valstybei, turi būti gera ir socialdemokratams“. Atsakydami į jų kvietimus jungtis, be eilės kitų siūlymų, sakėm – darykim lygiavertę koaliciją. Tai būtų LSDP „kaina“ už rinkėjams netesėtus pažadus ir garantija, kad socialdemokratinė politika bus įgyvendinama. Bet pokyčių jie nenori, todėl mums ir nepakeliui.
Yra ir kitas kelias. Stengdamiesi sunaikinti konkurentus, valdantieji padarė viską, kad neseiminės partijos apsijungtų rinkimams. Ko gero geriausias atsakas daugiapartinės sistemos naikintojams būtų gal ir netradicinės, bet situaciją atspindinčios koalicijos sudarymas ir pakvietimas prie jos prisidėti tuos visuomenės atstovus, kuriems dar rūpi valstybės ir tautos likimas. Tai būtų dalyvavimas rinkimuose bendru sąrašu, užpildant visas vienmandates apygardas apjungus visus finansinius resursus. Taip gal būtų patenkintas ir visuomenės siekis bei poreikis naujos politinės kokybės.
Beje, nereikėtų atmesti galimybės padaryti bendrą Lietuvoje veikiančių neparlamentinių partijų kreipimąsi į Europos Komisiją dėl politinės sistemos monopolizavimo Lietuvoje. Gal tuomet įvykiai Vengrijoje Europos Sąjungai pasirodys ir ne tokie išskirtiniai.
2012-01-09 Tomas Bakučionis. Mintys metų sandūroje. Apie teisingumą ir biurokratėjančią teisę.
